Metalurgijos srityje Silicio karbido tiglio gamybos istorija, naudojama neferiškų metalų lydymui, galima atsekti 1930-aisiais. Jo sudėtingas procesas apima žaliavų susmulkinimą, partiją, rankų verpimo ar ritinio formavimą, džiovinimą, šaudymą, alyvą ir drėgmę. Naudojami ingredientai yra grafito, molio, pirofilito klinkerio ar aukšto aliuminio oksido boksito klinkeris, monosilikos milteliai arba ferrosilicon milteliai ir vanduo, sumaišyti tam tikra dalimi. Laikui bėgant buvo įtrauktas silicio karbidas, siekiant pagerinti šilumos laidumą ir pagerinti kokybę. Tačiau šis tradicinis metodas turi didelę energijos suvartojimą, ilgą gamybos ciklą ir didelius nuostolius bei deformacijas pusiau baigtame produkto etape.
Priešingai, šiandien pažangiausias tiglio formavimo procesas yra izostatinis spaudimas. Šioje technologijoje naudojamas grafito-silicon karbido tiglis, kurio fenolio dervos, deguto ar asfaltas yra rišamosios medžiagos, o grafito ir silicio karbido-kaip pagrindinės žaliavos. Gautas tiglis turi mažą poringumą, didelį tankį, vienodą tekstūrą ir stiprų atsparumą korozijai. Nepaisant šių pranašumų, degimo procesas išskiria kenksmingus dūmus ir dulkes, sukeldamas aplinkos taršą.
Silicio karbido tiglio gamybos raida atspindi nuolatinį pramonės efektyvumo, kokybės ir atsakomybės už aplinką. Tobulėjant technologijoms, pagrindinis dėmesys skiriamas metodams, skirtų sumažinti energijos suvartojimą, sutrumpinti gamybos ciklus ir sumažinti poveikį aplinkai. Vikšų gamintojai tiria novatorišką medžiagą ir procesus, kad pasiektų šiuos tikslus, siekdami pasiekti pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernumo. Toliau didėjant ferškiojo metalo lydymosi paklausai, tiglinės gamybos pokyčiai vaidins gyvybiškai svarbų vaidmenį formuojant metalurgijos ateitį.
Pašto laikas: 2012-08-08