Metalurgijos srityje silicio karbido tiglio, naudojamo spalvotųjų metalų lydymui, gamybos istoriją galima atsekti XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Sudėtingas procesas apima žaliavų smulkinimą, maišymą, rankinį verpimą arba rulonų formavimą, džiovinimą, deginimą, alyvavimą ir atsparumą drėgmei. Naudojami ingredientai: grafitas, molis, pirofilito klinkeris arba didelio aliuminio oksido boksito klinkeris, silicio dioksido milteliai arba ferosilicio milteliai ir vanduo, sumaišytas tam tikra proporcija. Laikui bėgant, siekiant padidinti šilumos laidumą ir pagerinti kokybę, buvo įtrauktas silicio karbidas. Tačiau šis tradicinis metodas pasižymi dideliu energijos suvartojimu, ilgu gamybos ciklu ir dideliais nuostoliais bei deformacija pusgaminio stadijoje.
Priešingai, šiandien pažangiausias tiglio formavimo procesas yra izostatinis presavimas. Šioje technologijoje naudojamas grafito ir silicio karbido tiglis, kurio rišamoji medžiaga yra fenolio derva, derva arba asfaltas, o pagrindinės žaliavos – grafitas ir silicio karbidas. Gautas tiglis turi mažą poringumą, didelį tankį, vienodą tekstūrą ir stiprų atsparumą korozijai. Nepaisant šių privalumų, degimo proceso metu išsiskiria kenksmingi dūmai ir dulkės, dėl kurių teršiama aplinka.
Silicio karbido tiglio gamybos raida atspindi nuolatinį pramonės siekį užtikrinti efektyvumą, kokybę ir atsakomybę už aplinkos apsaugą. Tobulėjant technologijoms, pagrindinis dėmesys skiriamas energijos suvartojimo mažinimo, gamybos ciklų sutrumpinimo ir poveikio aplinkai mažinimo metodų kūrimui. Tiglių gamintojai ieško naujoviškų medžiagų ir procesų, kad pasiektų šiuos tikslus, siekdami išlaikyti tradicijų ir modernumo pusiausvyrą. Kadangi spalvotųjų metalų lydymosi paklausa ir toliau auga, tiglių gamybos raida vaidins labai svarbų vaidmenį formuojant metalurgijos ateitį.
Paskelbimo laikas: 2024-08-08