Metalurgijos srityje silicio karbido tiglio, naudojamo spalvotiesiems metalams lydyti, gamybos istorija siekia XX a. 4-ąjį dešimtmetį. Sudėtingas procesas apima žaliavos smulkinimą, maišymą, rankinį verpimą arba valcavimą, džiovinimą, degimą, tepimą alyva ir atsparumą drėgmei. Naudojami ingredientai yra grafitas, molis, pirofilito klinkeris arba didelio aliuminio oksido boksito klinkeris, monosilikato arba ferosilicio milteliai ir vanduo, sumaišyti tam tikru santykiu. Laikui bėgant, silicio karbidas buvo įtrauktas siekiant padidinti šilumos laidumą ir pagerinti kokybę. Tačiau šis tradicinis metodas pasižymi didelėmis energijos sąnaudomis, ilgu gamybos ciklu ir dideliais nuostoliais bei deformacija pusgaminių etape.
Tuo tarpu šiandien pažangiausias tiglio formavimo procesas yra izostatinis presavimas. Ši technologija naudoja grafito ir silicio karbido tiglį, kurio rišiklis yra fenolio derva, degutas arba asfaltas, o pagrindinės žaliavos – grafitas ir silicio karbidas. Gautas tiglis pasižymi mažu poringumu, dideliu tankiu, vienoda tekstūra ir dideliu atsparumu korozijai. Nepaisant šių privalumų, degimo proceso metu išsiskiria kenksmingi dūmai ir dulkės, kurios teršia aplinką.
Silicio karbido tiglių gamybos raida atspindi nuolatinį pramonės siekį didinti efektyvumą, kokybę ir rūpintis aplinka. Tobulėjant technologijoms, daugiausia dėmesio skiriama energijos suvartojimo mažinimo, gamybos ciklų sutrumpinimo ir poveikio aplinkai mažinimo metodų kūrimui. Tiglių gamintojai ieško novatoriškų medžiagų ir procesų, kad pasiektų šiuos tikslus, siekdami subalansuoti tradiciją ir modernumą. Kadangi spalvotųjų metalų lydymo paklausa nuolat auga, tiglių gamybos plėtra vaidins gyvybiškai svarbų vaidmenį formuojant metalurgijos ateitį.
Įrašo laikas: 2024 m. balandžio 8 d.